Dirbtiniai saldikliai - saugumas ir rizikos

2023 metais Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) saldiklį aspartamą įtraukė į galimų kancerogenų sąrašą (2B grupė) – tai medžiagos, kurioms egzistuoja riboti įrodymai apie kancerogeniškumą žmonėms, bet nepakankami tiesioginiam priežastiniam ryšiui patvirtinti.
Šis žingsnis vėl atvėrė diskusiją apie dirbtinių saldiklių saugumą, kurie naudojami jau daugiau nei pusę amžiaus. Nors jie padeda sumažinti cukraus vartojimą, tyrimai rodo, kad jų poveikis sveikatai nėra vienareikšmis.

Kodėl kai kurie žmonės jų renkasi

Dirbtinius saldiklius naudojame tada, kai norime sumažinti cukrų, bet išlaikyti saldų skonį. Randame juos light arba zero tipo gėrimuose, kramtomojoje gumoje, baltyminguose pudinguose ir sirupuose.
Tai chemiškai sukurtos medžiagos su daug kartų didesniu saldumu nei sacharozė – ir dažnai taip pat su nuline kalorine verte.

Kas tai yra ir kaip veikia

Dirbtiniai saldikliai yra sintetiniai cukraus pakaitalai, kurie jungiasi prie tų pačių skonio receptorių liežuvyje kaip ir angliavandeniai. Dėl to sukelia saldų pojūtį, nesuteikdami reikšmingos energijos.
Jų labai didelis saldumas tačiau gali trikdyti natūralių skonių suvokimą – smegenys pripranta prie intensyvaus saldumo, o įprasti maisto produktai tada gali atrodyti „mažai saldūs“.

Kaip gaminami

Kiekvienas saldiklis turi savo cheminį gamybos procesą. Čia pateiksime keletą pavyzdžių:

• Aspartamas (E951) – dipeptido, sudaryto iš L-asparto rūgšties ir L-fenilalanino, metilesteris. Skylant susidaro ir nedidelis kiekis metanolio, tačiau gerokai žemiau toksinės ribos.

• Sukralozė (E955) – susidaro chloruojant sacharozę. Dauguma medžiagos nepasisavinama ir iš kūno išeina nepakitusi.

• Acesulfamas K (E950) – sintetinamas metilinant oksatiaziną ir neutralizuojant kaliu. Dažnai derinamas su aspartamu, kad būtų kompensuotas kartus prieskonis.

Dažniausiai naudojami dirbtiniai saldikliai

Ar jie saugūs?

Šiuo metu esami įrodymai nėra pakankamai stiprūs, kad įrodytų, jog įprastas aspartamo ar kitų leidžiamų saldiklių kiekis turėtų kancerogeninį poveikį.

• „Dozė daro nuodą“: paprastas žmogus turėtų išgerti apytiksliai 17-18 skardinių dietinės kolos per dieną, kad pasiektų priimtino paros vartojimo (ADI) ribą.

• Stebėjimo tyrimai nėra priežastiniai: tyrimai, kurie rado ryšį (koreliaciją) su vėžiu, neįrodo priežasties (priežastinio ryšio) – juos gali paveikti kiti veiksniai (mityba, gyvenimo būdas).

• EFSA ir FDA vis dar patvirtina, kad aspartamas ir kiti saldikliai yra saugūs neviršijant leidžiamo ADI.

Ilgalaikio vartojimo rizikos

Remiantis aktualiais duomenimis, reikia atsižvelgti į tris pagrindines sritis:

1. Žarnyno mikrobiomas – kai kurie saldikliai gali keisti žarnyno mikroflorą, kas gali paveikti gliukozės toleranciją ir metabolizmą.

2. Skonio adaptacija – dažnas kontaktas su ekstremaliu saldumu mažina jautrumą natūraliai saldiems maisto produktams.

3. Kalorijų kompensacija – žmonės, geriantys „zero“ gėrimus, gali pasąmoningai padidinti kalorijų vartojimą iš kitų šaltinių.

Kol kas nėra įtikinamų įrodymų, kad įprastas dirbtinių saldiklių vartojimas sukeltų vėžį, nutukimą ar metabolinį sindromą – bet nėra ir įrodymų, kad jų ilgalaikis vartojimas būtų visiškai be rizikos.

Natūralios alternatyvos

Steviolio glikozidai (E960) yra natūralūs saldikliai, gaunami iš augalo Stevia rebaudiana. Jie yra apytiksliai 200 kartų saldesni už cukrų, neturi kalorijų ir tinka net diabetikams.

Pagal apžvalginį tyrimą Ruiz-Ojeda et al. (2019), steviolio glikozidai nepasisavinami plonojoje žarnoje, o tik storojoje, kur juos žarnyno bakterijos skaldo į steviolį. Šis procesas gali nežymiai paveikti žarnyno mikrobiomo sudėtį, ypač Bacteroides genties bakterijas, kurios dalyvauja jų skaidyme.
Šie pokyčiai tačiau yra labai maži ir kliniškai nereikšmingi, o stevijos poveikis žarnyno mikrobiotai kol kas nebuvo pakankamai ištirtas.

Palyginti su kai kuriais sintetiniais saldikliais – pavyzdžiui sacharinu ar sukraloze, kurie gali labiau trikdyti mikrobiomą – stevija atrodo kaip švelnesnis pasirinkimas. Vis dėlto rekomenduojama laikytis rekomenduojamo paros vartojimo (ADI) 4 mg/kg kūno svorio, kurį nustatė Europos Komisija.

Apibendrinimas ir rekomendacijos

Dirbtiniai saldikliai gali būti naudinga priemonė, jei stengiesi sumažinti cukraus vartojimą ir palaikyti stabilų kūno svorį. Jie padeda sumažinti energijos vartojimą, tiesiogiai neveikia gliukozės kiekio ir gali palengvinti perėjimą nuo persaldintų gėrimų prie subalansuotesnės mitybos.

Kita vertus, jie nėra be ribų. Dažnas stipriai saldžių produktų vartojimas gali trikdyti natūralų skonio suvokimą, paveikti žarnyno mikrobiomą ir vesti prie kalorijų kompensacijos – tai reiškia, kad žmogus „sutaupytą“ energiją tiesiog pasiveja kitur.

Ilgalaikiu požiūriu todėl galioja, kad nors dirbtiniai saldikliai įprasto naudojimo atveju laikomi saugiais, netinka jais pasikliauti kaip nuolatiniu sprendimu.

Jei dėl aspartamo ar dirbtinių saldiklių turi abejonių, galima sumažinti jų kiekį arba jį pakeisti natūraliais neenergetiniais saldikliais.

Šaltiniai

1. World Health Organization (2023): Aspartame hazard and risk assessment results.

2. Mooradian A.D., Smith M., Tokuda M. (2017): The role of artificial and natural sweeteners in reducing the consumption of table sugar. Clinical Nutrition ESPEN, 21, 1–8.

3. Kossiva L., et al. (2024): Chronic Use of Artificial Sweeteners: Pros and Cons. Frontiers in Nutrition, PMC11435027.

4. Ruiz-Ojeda F. J., et al. (2019): Effects of Sweeteners on the Gut Microbiota: A Review of Experimental Studies and Clinical Trials. Advances in Nutrition, PMC6363527.